Man 30 ir nežinau, ar noriu vaikų

Man 30 metų ir nesu tikra, ar noriu vaikų. Aš nesu mažuma savo draugų grupėje. Tiesą sakant, nė vienas iš mūsų dar neturi vaikų. Turiu vieną draugę, kuri laukiasi, ir ji didžiąją dalį nėštumo patarimų gauna iš programos, vadinamos Bump . Aš gerai moku programas, bet nežinau, ar puikiai moku kūdikius.

Daug laiko praleidau blogai dėl to, kad galbūt nenoriu vaikų, ir padariau daug dalykų, kad tai kompensuočiau: įtikinau save, kad jų noriu, melavau apie tai per pirmuosius pasimatymus ir savo draugams, raminau tėvus, kad Jie tikrai vieną dieną turės anūkų, prisiekiu!! Ir štai dalykas: aš Kaip vaikai. Kelerius metus dirbau pradinių klasių mokytoja. Manau, kad jie mieli ir juokingi. Tik nežinau ar noriu tokio...savo.

Aš ne vienas. Mes ten. Tūkstantmečių karta vis labiau linksta neturėti vaikų. Straipsnyje Gaidys teigia, kad „20 metų amžiaus moterų gimstamumas sumažėjo 15 procentų nuo 2007 m. iki 2012 m.“, o „palaimingai vaikų neturinčių porų skaičius padvigubėjo nuo 1970 m.“.

Štai dalykas: nori vaikų ar ne – ne kieno nors kito reikalas. Kaip moteris, tai ne jūsų pareiga aprūpinti pasaulį vaikais. Tai asmeninis pasirinkimas, kurio niekam nereikia aiškinti ar teisintis. Ne jūsų tėvams, ne pirmajam pasimatymui, ne porai, kuri sėdi šalia jūsų vakarienėje, kai jie klausia, kada jūs ir jūsų vyras planuojate jau plečia savo šeimą! Man 30 ir aš vis dar abejoju. Ir nors aš nepateisinu, štai mano mąstymo procesas, kodėl vis dar esu šiek tiek skeptiškas. Spėju, kad tai gali būti dažnas susirūpinimas moterims, kurios vis dar neketina turėti vaikų.

BIJAU, kad NIEKADA NEBŪSIU FINANSŲ STABILUS

Tūkstantmečiai yra versli karta. Mes esame laisvai samdomi darbuotojai. Kūriniai. Dirbame startuoliuose. Tokie darbai yra jaudinantys, varginantys ir, kaip tikriausiai žinote, nestabilūs. Valandos ilgos ir kartais nenuoseklios. Taip pat ir atlyginimas. Esame skolingi daug pinigų studentų paskoloms.

Karšta: auginti vaiką labai brangu. Šiuo metu aš esu toks, kokį būtų galima pavadinti „vargšu kaip pragaras“. Noriu, kad mano vaikas galėtų turėti breketus ir lankyti puikias mokyklas. Savaitgalį aplankykite muziejus. Įsigykite milijoną spalvinimo knygų ir gaukite automobilį, kai jiems bus 16 metų, jei jie buvo geri. Ką daryti, jei niekada negaliu sau leisti tokio gyvenimo būdo, kokį norėčiau suteikti savo vaikui? Didelė tikimybė, kad vienintelis žmogus, kuriuo kada nors galėsiu finansiškai pasirūpinti, esu aš pats. Nenoriu įvesti vaiko į tokią situaciją ir rizikuoti, kad negalėsiu suteikti jam tokio gyvenimo, kokio jie nusipelnė.

BAIME, kad gedimus/sveikatos problemas perduosiu SAVO VAIKAI

Nesvarbu, ar tai būtų genetinis polinkis, psichikos sveikatos problemos ar emocinės traumos, mintis perduoti vaikui ką nors neigiamo mane gąsdina.

BAIMĖ TIKRAI BŪTI NĖŠTA IR GIMDYTI

Nemanau, kad nebrandu sakyti, kad mintis apie nėštumą mane labai keista. Trūkstant geresnio žodžio, tai duoda man valios. Žmogaus kūnas, augantis mano kūno viduje, jaučiasi taip neįtikėtinai svetima ir nenatūralu man – tarsi būčiau koks Turduckenas. Jau nekalbant apie tai, kad tai jau devyni mėnesiai. Suprantu, kad tai pažodžiui pats natūraliausias dalykas žemėje, bet mano žarnyno reakcija į manyje augančią žmogaus gyvybę yra smegenys, kurios rėkia „kas per velnias, ne!

Tada yra gimdymas. Kūdikis, išslystantis iš mano kūno vidaus, iš makšties ir į pasaulį, kad galėčiau jį auginti visą likusį gyvenimą, taip pat mane šiek tiek gąsdina.

BAIME, KAD TINDER DATA, KAD BAIGIAU VEIKTI, TIKRAI NEBUS GERAS TĖTIS

Užteks, sakiau, manau?

O JEI AŠ NE TOKIA MOTINĖ?

Visas atskleidimas: man 30 metų ir niekada anksčiau nelaikiau kūdikio. Aš kažkaip bijau visų vaikų iki 6 metų. Nesuprantu, kaip veikia kūdikiai. Kaip dažnai juos maitinate? Kaip dažnai keičiate jiems sauskelnes? Kaip dažnai jie miega? Ar vaikštai jais? Ir kaip visi žino šią informaciją? Ar kai kurios moterys tiesiog gimsta šios žinios? Ar yra kokia nors klasė, kurią pamiršau užsiregistruoti, kurią baigė visi kiti? Aš nieko nežinau apie kūdikius ar kaip jais prižiūrėti, ir tai mane gąsdina. Kaip eini iš taško A į tašką motinystei?

PASAULIS DABAR YRA KAIP PAŠĖLĖTAS

Ar aš tikrai nori į jį atsivesti vaiką? Suprantu, kad tikriausiai taip sako kiekviena karta, bet argi aš?

KAS JEI AŠ TIESIOG ESU PER SAVARANKIŠKAS?

Aš aistringai siekiu kurti savo karjerą ir pasiekti, kad ji būtų ten, kur noriu. Po ilgos darbo dienos mėgstu atsisėsti ant sofos ir valandą ar dvi žiūrėti siaubingą televizorių prieš velkant į lovą. Mėgaujuosi savo tyla. Man patinka savaitgalį išvažiuoti iš miesto pagal užgaidą. Be to, aš atostogavau maždaug prieš tris mėnesius ir vis dar neišsikroviau. Be to, aš kartais turiu nuotaiką. Aš taip pat nemoku tvarkingai ar laiku plauti indus.

Ar esu pasiruošęs ištaisyti visas savo klaidas ar kitam žmogui skirti savo gyvenimo prioritetą?

Turiu ir daugiau baimių, kai reikia turėti vaikų. Bijau, kad jei jų neturėsiu, pasigailėsiu. Bijau, kad jei neturėsiu vaikų, o mano broliai ir seserys taip pat neturės, mūsų šeima tiesiog... pasibaigs po mūsų? Taip atrodo taip keista. Bijau, kad ištekėsiu už vyro, kuris jų nori, ir jis paaukos juos turėdamas dėl manęs, ir tai sukels mūsų nepasitenkinimą. Bijau, kad aš tikrai noriu vaikų, ir tik mano pačios baimės ir išankstinės nuostatos trukdo man būti Metų mama.

Viskas visada gali pasikeisti. Interviu su „Associate Press“. Angelina Jolie sakė: „Keista, aš niekada nenorėjau turėti kūdikio. Niekada nenorėjau būti nėščia. Niekada neprižiūrėjau kūdikio. Niekada negalvojau apie save kaip apie motiną. O dabar ji turi vaikų kaimą.

Jei noriu, kad iš šio straipsnio paimtumėte vieną dalyką, tai štai kas: aš tikriausiai einu toje pačioje gyvenimo trajektorijoje kaip ir Angelina Jolie.

DALINTIS šį straipsnį su savo draugais.